+370 652 59798 info@hgs.lt

Galinga prisiminimų jėga

Galinga prisiminimu jega

Galinga prisiminimų jėga

Prisiminimai yra kaip tyli įlanka, kaip oazė, kurioje galima pailsėti, atsikvėpti nuo kasdienių rūpesčių ir pasisemti jėgų gyvenimui dabartyje. Mintis nėra pavaldi nei erdvei nei laikui. Per vieną akimirką mintis gali perkelti žmogų į jo praeitį, ir visai nesvarbu kokio senumo yra prisiminimas, į kurį grįžtama. Tačiau kyla klausimas, kam žmogui reikalingas grįžimas į praeitį, kam reikia raustis prisiminimuose? Be to, ar prisiminimai yra vien mūsų asmeninės istorijos bagažas, kuris, beprasmiškai guli mūsų gyvenimiškų patirčių skrynios dugne, ar visgi, gyvenant dabartyje bei žvelgiant į ateitį, savo prisiminimuose mes galim ieškotis gyvenimiškųjų resursų. Prisiminimai turi ypatingų galių – jie gali įtakoti mūsų savijautą, mūsų nuotaiką, mūsų savęs suvokimą, įtakoti tai, kaip mes matom ir suvokiam aplinkinį pasaulį.

Prisiminimų palaikomoji jėga. Kiekvieno žmogaus prisiminimuose, galima rasti teigiamų, gerų dalykų, įvykių, kuriuos prisiminus, suvirpa širdis. Tokiuose subjektyviai maloniuose prisiminimuose slypi didelė žmogų palaikanti jėga. Mokslininkai, aprašantys autobiografinę atmintį, tyrinėjo kalinius, kurie netikėtai sau pateko į kalėjimą (tai buvo tie žmonės, kurie, pavyzdžiui, padarė autoavariją, ar dėl nesusipratimo padarė kokį nors nesunkų nusikaltimą). Tokių tyrimų metų buvo pastebėta, kad kaliniai negalėjo prisiminti savo vaikystės, t.y. “pametė” savo praeitį, jie gyveno tik šiandiena. Psichologai, dirbant su šitais žmonėmis, bandė jiems padėti atkurti praeitį, prisiminti užmirštus dalykus ar įvykius. Vėliau buvo nustatyta, kad tie žmonės, išėjęs į laisvę, lengviau adaptavosi normaliame gyvenime. Grąžinti, atgaivinti prisiminimai išsaugojo žmogaus asmeninę istoriją, kas savo ruožtu padėjo tam žmogui, įkalinimo įstaigoje, neprarasti savo identiškumo.
Neretai psichoterapijoje su mirštančiais ligoniais naudojama autobiografinė atmintis t.y. prisiminimai iš asmeninio gyvenimo. Pasineriant į prisiminimus, pacientui duodama galimybė mintyse, vaizduotėje išgyventi tuos likimo posūkius, kurie nebuvo realizuoti jo gyvenime. Manoma, kad tokiu būdų galima padėti pacientui užbaigti tas galimybes, kurios buvo prarastos ar neišnaudotos. Taigi, praeityje ieškoma resursų kaip palengvinti dabartį.

Griaunamoji prisiminimų jėga. Einant gatve pro kepyklėlę, staiga užuodžiam ką tik iškeptų bandelių su cinamonu kvapą, prieš akis, staiga, prisiminimuose pasirodo mūsų močiutė, ištraukianti gardžias, kvepiančias bandeles iš krosnies ir stiklinė šviežio pieno, stovinti priešais mus ant stalo. Šią akimirką mus užvaldo prisiminimas ir galim jaustis praktiškai taip pat, kaip jausdavomės tada, sėdint prie stalo pas močiutę svečiuose. Kartu su geru, maloniu prisiminimu ateina gera, maloni nuotaika ir savijauta. Prisiminimai gali iškilti labai staigiai, juos nėra taip lengva kontroliuoti, kaip tai galėtų atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Būnant namuose, darbe ar sėdint kavinėje, niekada negali žinoti koks vaizdas, garsas ar net kvapas gali iššaukti kokį nors prisiminimą iš mūsų praeities. Kiekvienas žmogus šalia gerų prisiminimų turi ir tų, kurių nėra malonu prisiminti, arba kurie atneša sielvartą, skausmą ir baimę. Prisiminimai po trauminių, sunkių įvykių, tokių kaip pvz., karas, katastrofos ar kitos nelaimės, žmogui emociškai yra labai sunkūs. Baisūs vaizdai ar garsai, iškylantys kartu su tam tikru prisiminimu, ilgą laiką gali įtakoti žmogaus savijautą, visą jo gyvenimą. Siekdamas apsaugoti save nuo skausmingų prisiminimų, žmogus gali vengti tų vietų, tų žmonių, kurie nors kažkiek primeną išgyventą traumuojantį įvykį. Tokiais atvejais, žmogus, maksimaliai stengdamasis išvengti prisiminimų, apriboja save, kas savo ruožtu kelia daug įtampos ir nerimo.

Gyvenimas prisiminimais. Užstrigimas prisiminimuose, apsigyvenimas juose, izoliuoja žmogų nuo dabartinių įvykių, žmonių, nuo visos dabarties ir visko, kas joje vyksta. Nuolatinis, pastovus pasinėrimas į praeitį, tarnauja kaip būdas rasti priežastis, ir tokiu būdu rasti pasiteisinimus dabartiniai situacijai. Pavyzdžiui, kur kas lengviau yra pasakyti, kad žiaurus, autoritariškas tėvas kaltas dėl to, kokiu dabar Aš esu, negu iš dabartinės savo pozicijos, remiantis praeities patirtimi, bandyti keisti save, spręsti savo vidines problemas.
Prisiminimai apie jau pasibaigusius santykius (pvz., skyrybos), neduoda žmogui kurti naujų santykių su kitu žmogumi. Realybė, kurioje jau nebėra tų, jau pasibaigusių, santykių, tampa per sunki, kad žmogus galėtų ją priimti. Tuomet, dabartis eina kažkur pro šalį, žmogus joje nedalyvauja. Tačiau, nebūtinai reikia išgyventi žiaurų, traumuojantį įvykį, kad prisiminimai apsunkintų žmogaus gyvenimą. Neretai, stiprus prisiryšimas prie šiltos geros vaikystės, prie senųjų gerų laikų, gali būti bėgimu nuo realybės, nenoru priimti dabarties. Taip, gyvenimas vien praeitimi, vien prisiminimais, žymiai susiaurina žmogaus pasaulio matymą, jo galimybes. Toks žmogus, nepaiso dabarties, gyvena praeityje be perspektyvos į ateitį.

Prisiminimas išgyvenamas dabartyje. Mūsų asmeninė praeitis – tai duotybė, kurios mes nebegalim pakeisti, tačiau jos pagrindu galim kurti savo dabartį. Kad ir koks bebūtų staiga išlikęs prisiminimas, blogas ar geras, malonus ar nemalonus, jis visada yra susietas su žmogaus dabartine būsena, su dabartine nuotaika, su viskuo, kas yra dabar. Į bet kokį prisiminimą iš praeities mes žiūrim iš dabarties taško. Tuose prisiminimuose dalyvauju dabartinis Aš, su visa savo patirtim, kurią įsigijau per visą savo gyvenimą iki dabar. Jausmai, kurie kyla pasineriant į kažkokį prisiminimą, gali būti apie praeitį, bet jie yra dabartyje. Apie kiekvieną savo prisiminimą, mes turim savo nusistovėjusią, subjektyvią nuomonę. Vaikystėje išgyventas baisus įvykis iki šiol gali atrodyti siaubingu ir kelti nerimą ar baimę. Todėl psichoterapijoje, dirbant su prisiminimais, nėra sprendžiamas klausimas kaip pamiršti nemalonų, blogą ar siaubingą prisiminimą, yra nagrinėjama tai, ką tas prisiminimas reiškia žmogui, kaip įtakoja jo gyvenimą, bandoma padėti žmogui keisti savo neigiamą požiūrį į konkretų prisiminimą.
Kiekviename mūsų prisiminime yra dalis mūsų praeities, dalis mūsų dabarties ir maža dalelė ateities. Juk iš prisiminimų galim semtis jėgų, galim mokytis, remiantis jais, galime kurti planus ateičiai. Prisiminimai sudaro mūsų pačių istoriją, jie padeda įprasminti gyvenimą, be jų, mūsų asmeninis gyvenimas praeitų be pėdsako.

KLAUSIMAI SAVIANALIZEI
Kas aš esu?
Kiek save myliu?
Koks (-ia) noriu būti?
Kokios mano svajonės?
Kas man gyvenime svarbu?

Anna Kirejeva (Vinkovskienė.) Straipsnis buvo publikuotas žurnale „Psichologija Tau“ 05’6 lapkritis/gruodis