+370 652 59798 info@hgs.lt

GYVENIMO BE NETEKČIŲ NEBŪNA

GYVENIMO BE NETEKČIŲ NEBŪNA

Nijolė JAKUBAITIENĖ

Mes išgyvename netektį, kai prarandame savo orumą, garbę, kito žmogaus meilę bei pasitikėjimą, savigarbą, statusą. Sielojamės, kai prarandame draugus, šeimą, galiausiai – kai prarandame patys save. Netektys gali būti laikinos (išsiskyrimas) arba ilgalaikės (mirtis). Skaudžiausios ir stipriausios emocijos išgyvenamos netekus artimo žmogaus. Gilus liūdesys, vienišumo jausmas, baimė, pyktis bei įniršis, kaltė ir gėda. Prireikia ne vienų ir net ne kelerių metų grįžti į normalų gyvenimą. Aš dažnai susiduriu su pacientų mirtimi ir mirtį išgyvenančiais jų artimaisiais, pati esu išgyvenusi netekčių ir potrauminį stresą, tikiuosi, kad ši informacija padės geriau suprasti, kas vyksta su jumis pačiais ir kitais, įvykus netekčiai.

Netekties išgyvenimo fazės

Šoko fazė. Pirmąsias dienas po netekties žmogus išgyvena šoką. Vieni šoko būsenos būna tarsi sustingę. Visi esame girdėję apie tokią reakciją gaisro metu, kai žmogus, užuot gelbėjęsis, tiesiog stovi sustingęs, kiti būna labai sutrikę, blaškosi, verkia arba atlieka kokį nors beprasmišką, stereotipišką veiksmą. Kartais šoko metu žmogus elgiasi neprognozuojamai, chaotiškai aktyviai, neadekvačiai suvokia realybę. Šokas paprastai trunka neilgai, tai tarsi apsauginė psichikos reakcija nuo skausmo pirmosiomis dienomis. Šoko fazė gali trukti iki savaitės. Kuo labiau traumuojanti netektis, tuo ilgiau gali tęstis sustingimas.

Neigimo fazė. Atsiranda įvairių reakcijų, emocijų, žmogus pradeda suvokti, kas įvyko.  Nereta reakcija – neigimas, žmogus mėgina neigti tai, kas įvyko (mirtį, savižudybę), jam atrodo, kad artimas žmogus grįš, kad jis nemirė. Žmogus tarsi ginasi nuo skausmo, stengdamasis paneigti, nesureikšminti įvykusios traumuojančios situacijos, atitolinti prisiminimus. To padarinys – įvairių fizinių ar/ir psichologinių simptomų atsiradimas: silpnumas, apetito netekimas, nemiga arba padidėjęs mieguistumas, nesugebėjimas daryti įprastinių darbų. Šiame etape atsiranda pyktis, išdavystės jausmas, kad artimas žmogus paliko. Ilgesys, neviltis tęsiasi nuo dviejų savaičių iki trijų mėnesių. Gedintysis nuolat primena apie artimojo mirtį, pradeda vėl apie ją kalbėti.

 „Perdirbimo” fazė. Tai esminė fazė, kurioje pasireiškia individualūs skirtumai. Jie priklauso nuo žmogaus savybių, gebėjimo tvarkytis su įtampa ir nerimu, ankstesnės patirties. Žinoma, jog traumas lengviau įveikia žmonės, praeityje jau užgrūdinti. Labai svarbus momentas – aplinkinių parama ir pagalba. Tačiau yra dalykų, kurių ir stipriausias žmogus negali įveikti. Ypač pavojinga, kai atsiskleidžia anksčiau neįveiktos, neišspręstas traumos bei netektys, kai tarsi viskas atsinaujina. Tokiais atvejais galima fiksacija, sutrikimas gali tapti chroniškas, psichosomatinės ligos, asmenybės vystymosi sutrikimai, depresija. Bejėgiškumas gali trukti iki vienų metų.

Užbaigimo fazė. Kai grįžta pusiausvyra, sugebėjimas planuoti ateitį, savo vertės pajautimas. Labai dažnai krizės išgyvenimas yra susijęs su savęs vertinimo sumažėjimu, savęs kaltinimu. Įgyta patirtis integruojama į žmogaus asmenybės struktūrą, žmogus supranta gavęs vertingą gyvenimo pamoką, kuria sugebės pasinaudoti ateityje išvengdamas arba lengviau spręsdamas krizes. Susitvarko santykiai su aplinka. Grįžtama į funkcionavimo lygį, kuris buvo iki netekties.

Kas yra gedėjimas?

Mirusiajam mirtis yra gyvenimo šioje žemėje pabaiga. Tačiau tiems, kurie pasilieka, tai ne pabaiga, o ilgas skausmingas kelias. Artimo žmogaus mirtis – reali netektis, šią nelaimę patyręs žmogus turi teisę ir galimybę gedėti, nors mūsų visuomenėje tai nelabai toleruojama.

Gedėjimas – tai sieloje vykstantis „sielvarto darbas“, arba, paprastai kalbant, – lėtas ryšių su prarastu žmogumi silpnėjimas, lėtas atsisveikinimas su mirusiuoju. Tėvai netekę savo vaikų gedi 4-5 metus. Artimo žmogaus mirtis visada sukelia daug skausmo ir sumišusių jausmų. Kiekvienas žmogus savaip išgyvena netektį, tačiau praktiškai visiems tenka pereiti tam tikrus gedėjimo etapus. Šiuos etapus turime išgyventi. Kad kenčiantis žmogus atsigautų, atsikratytų sielvarto, turi sumokėti tam tikrą dvasinio skausmo kainą. Tai būtina ir natūralu. Gaila, kad aplinkiniai apie tai greitai pamiršta.

  Gedėjimo fizinė kančia. Tai yra periodiški priepuoliai, galintys trukti minutę arba valandą – spazmai gerklėje, padažnėjęs kvėpavimas. Žmogus jaučia poreikį įkvėpti, aplinkiniai tai pastebi – jis dūsauja. Tai ypač padažnėja, jeigu netektį patyręs žmogus pasakoja arba galvoja apie tai. Be to, jaučiamas tuštumo jausmas pilve,

netenkama apetito. Gali būti sunku prisiversti nors truputį pajudėti iš vietos. Šių fizinių kančių fone žmogus jaučia ir psichologinę kančią. Tai yra emocinę įtampą ir dvasinį skausmą. Pakinta sąmonės aiškumas – atsiranda lengvas nerealumo pojūtis, jausmas, kad žmogus atitolo nuo kitų artimųjų.

Išėjusio žmogaus vaizdinio dominavimas. Kartu su nerealumo jausmu gali kilti vaizdinių arba iliuzijų. Išgyvenę netektį žmonės pasakoja, kad girdi mirusiojo žingsnius, pastebi jį minioje gatvėje, jaučia jo kvapą. Sapnuoja jį. Tokiai būsenai būdingas stiprus susijaudinimas.

 Kaltės jausmas. Gedintysis analizuoja praeitį ir stengiasi surasti savo elgesyje poelgius, kurie įrodo, kad jis kažko nepastebėjo, nepadarė mirusiajam, nesuprato artimo žmogaus. Menkiausi nesusipratimai, konfliktai praeityje, klaidos mirusiojo atžvilgiu padidinamos. Gedintysis kaltina pats save, išgyvena kaltės jausmą, kamuoja klausimai „Kodėl?“, „Ką galėjau padaryti kitaip?“ Tačiau svarbu prisiminti tai, kad ir kaip mylėtum kitą žmogų, negali prisiimti atsakomybės už jo gyvenimą. Gyventi be žmogaus, kurį mylite, yra sunkus ir skausmingas procesas. Niekas negali užpildyti skausmingos tuštumos, kiekviena diena gali vėl priminti apie mirusiojo nebuvimą. Net nugyventi dieną gali atrodyti neįveikiama užduotis. Ateitis gali atrodyti neaiški ar net gąsdinanti. Gali praeiti ištisi mėnesiai, kol jūs galėsite mažiau galvoti apie liūdnus su mirtimi susijusius įvykius ir pradėsite daryti daugiau, nei darėte iki netekties.  Tačiau tik pripažinę savo skausmingus jausmus ir radę būdų juos išreikšti, galime gedėti mirusio žmogaus. Naujų ateities planų kūrimas. Kurti naujus ateities planus reiškia palikti mirusįjį ir vėl gyventi be jo. Tai gali atrodyti išdavystė, todėl šis etapas sunkiausias. Tačiau gyventi toliau nereiškia užmiršti, greičiau – rasti naujų būdų prisiminti mirusį žmogų. Būdų, kurie jus nuramintų, bet nevaldytų jūsų gyvenimo. Jūs pradedate liūdesį nustumti į šalį ir žiūrėti į ateitį, nors ir prisimenate laimingus laikus, kuriuos praleidote drauge su mirusiuoju, ir tie prisiminimai jums malonūs. Jūs vėl galite kontroliuoti gyvenimą, kuris tampa prasmingesnis. Jūsų neprispaudžia skausmingi jausmai, tačiau jūs galite pasirinkti, kada norite pamąstyti apie savo santykius su mirusiuoju. Visiškai normalu, jeigu per metines ar kitas sukaktis sielvartas vėl prasiverš į paviršių ir bus toks pat gyvas, kaip ir mirties dieną.

Šie etapai nėra nuoseklūs, jūs galite žengti iš vieno į kitą skirtingu metu, skirtingomis aplinkybėmis, tačiau jie apibūdina visą sveiko gedėjimo procesą.

Kaip padėti sau gedint?

Būkit atidūs savo jausmams – liūdėti, jausti pasimetimą, pyktį, kaltę, netekus artimojo, visiškai natūralu.

  • Duokite sau laiko – gedėjimas yra ilgas procesas, jis trunka nuo kelių mėnesių iki metų ar ilgiau.
  • Neslopinkite išgyvenimų vaistais. Jei užslopinsite netekties skausmą laidotuvių metu, tai po kokio pusmečio jis jūsų viduje vis dar bus likęs, o išgyventi jį jau bus daug sunkiau.
Nors ir koks didelis būtų jūsų sielvartas, jūs kažkada atrasite būdų judėti į priekį ir apsiprasti su tuo, kas įvyko. Būkite sau atlaidūs ir kantrūs. Sielvartas sekina ir yra negailestingas, bet jį įmanoma atlaikyti. Mes savyje turime be galo daug išteklių atsigauti ir gyventi toliau, jei tik sau leisime pirmiausia išreikšti skausmą.

Visada padeda kalbėjimas su šeima ar draugais. Galite pastebėti, kad jums reikia vėl pasakoti apie tai, kas įvyko, kad patys geriau susivoktumėte, kalbėkite apie netektį. Kalbėti apie prarastą žmogų, su mirtimi susijusias aplinkybes svarbu, tai padeda įveikti kančią. Reikia turėti bent vieną ryšį (žmogų), kuriam galėtumėte išsakyti visą skausmą, išgyventi tai kartu su juo. Jeigu tokio draugo neturite, kreipkitės į psichologą.

  • Šeimose, kuriose įprasta mažai kalbėtis, jūs turite tiesiog priimti faktą, kad negalėsite nieko pakeisti, ir pripažinti, kad apskritai aplinkinių norai yra geri, nors būdas juos parodyti – prastas. Susiraskite žmonių, kurie suteiktų jums reikalingos paramos, už šeimos ribų.
  • Nevaržykite ašarų, verkite, kai jums to norisi: aplinkiniai tokiu būdu net nieko nesakius pamatys, jog jums reikia pagalbos, taip pat verkiant organizme išsiskiria raminančių medžiagų.
  • Dienoraščio rašymas gali būti geras būdas išlieti jausmus sau pačiam. Galite daryti įrašą apie savo būseną, jį turėdami, galėsite vėliau peržvelgti savo gedėjimo procesą.
  • Pripažinkite tai, kad jūs negalėsite būti toks aktyvus, kaip paprastai. Gali būti, kad jausitės pavargęs, daug ką užmiršite, jums gali būti sunku sutelkti dėmesį arba gali atrodyti, kad viskas nesvarbu. Paprašykite savo draugų pagalbos, užsirašykite tuos dalykus, kuriuos bijote pamiršti, nustatykite sau vieną siektiną tikslą per dieną.
Mes gedime savo kūnais taip pat, kaip ir širdyse ar mintyse, tad nors truputį prasimankštinkite, pavyzdžiui, šiek tiek pasivaikščiokite: tai gali sumažinti fizinę įtampą. Galite nueiti pasidaryti masažo: jis labai padeda atsipalaiduoti ir atsigauti, ypač tada, kai atrodo, kad skausmas jaučiamas lyg „gyva” fizinė žaizda. Vienas iš sunkiausių gedėjimo aspektų yra pojūtis, kad nieko nekontroliuojate. Pasistenkite įvesti šiek tiek struktūros į savo dienotvarkę, pavyzdžiui, atlikite būtinus namų ruošos darbus ryte, prasimankštinkite dieną. Duokite sau pertrauką nuo skausmo. Planuokite malonumus ar pramogas, tokius kaip filmo žiūrėjimas, kuris keletui valandų atitrauks nuo skausmingos realybės.

Jums gali atrodyti, kad viską reikia kuo greičiau išmesti: nuotraukas, drabužius ir kitus mirusio žmogaus daiktus, nes kiekvieną kartą juos matydami vėl iš naujo jaučiate skausmą. Nėra gera mintis viską mesti lauk, kol jūsų jausmai dar labai intensyvūs. Tą nuspręsite vėliau, kai skausmas aprims. Tada galėsite mąstyti racionaliau ir nuspręsti, ką iš tiesų norėtumėte pasilikti. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus svarbius sprendimus, pavyzdžiui, namo ar buto pardavimą. Nebent, žinoma, to reikia dėl pinigų. Atraskite būdų, kuriais galite prisiminti mirusįjį. Iš pradžių galite jausti, kad jūsų širdies žaizdos dar per daug kraujuoja, tačiau vartydami nuotraukų albumus, atsimindami kartu praleistą laiką ar lankydami vietas, kuriose jūs kartu būdavote, galite labiau sukoncentruoti savo sielvartą. Tai padeda, kai esate labai giliai panirę į netektį ir jaučiate daug skausmo. Laikui bėgant jūs galite panorėti pasodinti medį ar krūmą mirusiojo atminimui. Galite ką nors nupiešti ar parašyti, kaip dovaną mirusiajam. Kai kurie žmonės nusiramina, turėdami atminimų dėžutę, kurioje laiko brangius prisiminimus. Tai gali būti atvirukai, sudžiuvusios gėlės, nuotraukos ir kiti ypatingi daiktai, susiję su mirusiuoju.

Atsakinėjimas į užuojautas gali suteikti galimybę išlieti savo jausmus. Atsiminkite, jos parašytos tam, kad žmonės parodytų savo rūpestį jumis ir mirusiuoju, o ne kaip dar viena rykštė jūsų nugarai. Tačiau neverskite savęs atsakinėti į užuojautas, jei to nenorite. Patys nuspręskite, ar turite tam jėgų.

Grįžę į darbą paieškokite būdų, kaip save palaikyti. Galbūt galite paprašyti bendradarbio, kad pirmą dieną jums padėtų. Pasakykite žmonėms, ar jūs norite kalbėtis apie tai, kas įvyko. Įsitikinkite, kad žmonės apie mirtį žino kuo daugiau, kiek tik jūs galite tą leisti: taip išvengsite šnabždėjimosi jums už nugaros.  Idealiu atveju jums reikėtų grįžti į darbą laipsniškai, iš pradžių dirbti tik rytais ar ne visą darbo savaitę. Nesitikėkite, kad galėsite dirbti visu pajėgumu. Stenkitės įveikti nedideles, trumpalaikes užduotis: didelių projektų jums gali būti per daug. Darbas gali būti naudingas atitraukimas nuo gedėjimo, bet jūs negalite atsijungti visiškai. Padarykite trumpų pertraukėlių dienos metu, kad pasivaikščiotumėte ir turėtumėte ramybės valandėlių, arba laiko išlieti kelias ašaras.

Gedėjimui taisyklių nėra. Šios gairės gali jums būti naudingos, gali ir nepadėti. Jūs patys esate geriausi savo patarėjai. Įsiklausykite į save, pasistenkite suvokti, kas jums padeda ir kas varo iš proto. Priimkite faktą, kad tai, kas padeda iš pradžių, gali nebepadėti po kelių mėnesių. Kas bebūtų, būkite sau kantrus, duokite laiko atsigauti ir tikėkite, kad, nors iš pradžių taip ir neatrodo, tunelio gale yra šviesa.

Psichologo pagalba reikalinga vėlesnėse stadijose, jei žmogus pats nesugeba susitvarkyti su netektimi. Tačiau pirmuosius tris mėnesius po nelaimės patys geriausi pagalbininkai yra giminės, draugai, geriausiai pažįstantys gedintį žmogų. Jeigu sielvartas užsitęsė, po dviejų trijų mėnesių išlieka labai prislėgta nuotaika, liūdesys, miego ir apetito sutrikimų, nebelieka jėgų rūpintis būtiniausiais dalykais, jaučiate nuolatinį nerimą, pradėjote piktnaudžiauti raminamaisiais, alkoholiu, kamuoja mintys apie savižudybę, neturite su kuo pasikalbėti, kreipkitės pagalbos į psichologus ar psichiatrus, jie suteiks reikiamos paramos ir pagalbos.