+370 652 59798 info@hgs.lt

NEIŠGEDĖJUS NETEKTIES IR NERADUS IŠEITIES GALI ATSIRASTI RIZIKA SAVIŽUDYBEI

NEIŠGEDĖJUS NETEKTIES IR NERADUS IŠEITIES GALI ATSIRASTI RIZIKA SAVIŽUDYBEI

NEIŠGEDĖJUS NETEKTIES IR NERADUS IŠEITIES GALI ATSIRASTI RIZIKA SAVIŽUDYBEI

Nijolė JAKUBAITIENĖ

Psichologinė savižudybės priežastis yra vilties praradimas, neįžvalgumas, ateities perspektyvos stoka.

Po netekties patyręs skriaudą net iš artimiausių žmonių, išgyvendamas ne tik savo, bet ir kitų artimųjų nesėkmes žmogus praranda norą gyventi, netenka jėgų kovoti prieš vyraujančią netvarką savyje. Dėl per didelės psichologinės gynybos didėja neviltis, bejėgiškumo jausmas, mažėja pasitikėjimas savimi, silpnėja vidinės asmenybės integracija, žmogus atsisako atsakomybės už save, išsivysto potrauminio streso sutrikimas. Riziką savižudybei didina ir neigiami emociniai faktoriai po netekties, ilga hospitalizacija, vienatvė, socialinių ryšių stoka, palaikymo (artimųjų, visuomenės) stoka, šeimos ar asmeninė istorija, kurioje buvo bandymai nusižudyti, socialinės problemos- bedarbystė, gyvenimas žemoje ekonominėje klasėje, psichikos ligos (iki 60% depresija), alkoholizmas, narkomanija, biologiniai faktoriai (galimi serotonino metabolizmo sutrikimai), asmenybė (dichotomiškas mąstymas („arba- arba“); kognityvinis (pažintinis) rigidiškumas (sumažėjęs judrumas, suvaržyti jausmai, mintys); pasyvumas; generalizuojanti atmintis (dabartiniai išgyvenimai siejami su ankstesniais, taip juos dar labiau apsunkinant).

SAVIŽUDYBIŲ TIPAI

Tikrosios

Motyvacija mirčiai aukšta, bet nekonkreti (‚nesinori gyventi, gyvenimas neturi prasmės, noriu mirti“); norima nusižudyti bėgant nuo sunkių išgyvenimų, psichologinių kančių.

Tariamosios (parasuicidai)

Nėra aukštos motyvacijos atimti sau gyvybę. Priežastys: troškimas atkreipti į save dėmesį, agresija prieš asmenį, su kuriuo konfliktuojama, kerštas, pyktis ir noras sukelti kaltės jausmą kitam asmeniui, noras pasiekti tikslą, bejėgiškumo jausmas, protestas prieš kitų priespaudą, elgesį.

Demonstratyviosios

Nėra noro mirti, nesiekiama pakenkti sau. Atliekama norint parodyti savo emocijas, padaryti įspūdį, sulaukti gailesčio, užuojautos. Tačiau nusižudymo rizika išlieka. Kiekvienu atveju, žmogui reikalinga pagalba, nes jis negali rasti kito sprendimo būdo. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro.

PSICHOLOGINĖ BŪSENA

Depresijos požymiai

  • liūdesys nepraeina didesnę dienos dalį, kamuoja kasdien;
  • nebedomina įprastinė veikla;
  • nesilaikant dietos kūno svoris mažėja arba atvirkščiai – didėja;
  • miegama per ilgai arba per trumpai, per anksti pabundama;
  • nuolat jaučiamas nuovargis arba silpnumas;
  • menkavertiškumo, kaltės arba beviltiškumo jausmas;
  • nuolat jaučiamas irzlumas, nerimastingumas;
  • sunku susikaupti, nutarti, įsiminti;
Dažnai depresija nediagnozuojama dėl šių priežasčių
  • žmonės neretai varžosi prisipažinti esą prislėgti, nes tai laikoma silpnumo požymiu;
  • jausmai, susiję su depresija, yra tokie įprasti, kad nelaikomi liga;
  • depresiją sunku diagnozuoti, kai sergama dar kokia nors somatine (kūno) liga;
  • depresiją gali lydėti gausybė neaiškių skausmų ir nemalonių pojūčių.

Depresiją galima pagydyti, savižudybės galima išvengti.

Lėtinės ligos, dėl kurių gali padidėti savižudybės pavojus

  • cukraligė;
  • išsėtinė sklerozė;
  • lėtiniai inkstų, kepenų arba virškinimamojo trakto sutrikimai;
  • kaulų ir sąnarių ligos esant nuolatiniams skausmų priepuoliams;
  • kardiovaskulinės ir neurovaskulinės ligos;
  • lytinės funkcijos sutrikimai;
  • judėjimo, regos arba klausos organų sutrikimai.

Savižudybės rizika tuo didesnė, kuo skausmingesnė ir ilgiau užsitęsusi liguista būsena.

Savižudybės prasmė rasti sprendimo būdą. Savižudybė – tariamas problemos sprendimo būdas.

Savižudybės tikslas siekiama atimti sau sąmonę, kad galima būtų negalvoti ir nejausti.

Savižudybės veiksmas pasitraukimas, bėgimas (nuo aplinkybių, būsenos).

Savižudybės postūmis nepakeliamas psichikos (dvasinis, psichologinis) skausmas.

Nepatenkinti (frustruoti) psichikos poreikiai (žmogus žudosi, kai jo poreikiai nepatenkinami).

Emocinė būklė– bejėgiškumas ir neviltis ( juos lydi vienatvė, liūdesys, nereikalingumo jausmas).

Vidinė pozicija- ambivalentiškumas gyvenimo atžvilgiu- noras gyventi ir negyventi susilygina. Kuo bejėgiškiau jaučiasi žmogus, tuo stipresnis jo noras mirti, bet tai nereiškia, kad žmogus nenori gyventi. Čia būtina kito žmogaus pagalba, kuris stotų gyvenimo pusėn.

Momentinis impulsyvumas– savižudybė dažniausiai yra impulsyvus veiksmas.

Pagalba turi būti tuo metu, kai impulsas žudytis stiprėja.

Suvokimo (pažinimo) sferos susiaurėjimas. Žmogus viską mato pro „tamsius akinius“.Tiesiogiai ar netiesiogiai pranešama apie ketinimą nusižudyti (užsiminama žodžiu arba elgesiu).

Savižudybė dažnai glūdi dar vaikystėje ar paauglystėje (vaikas ima mąstyti, kaip bus paveikti kiti žmonės, kai manęs nebus).

Savižudybę, kaip procesą, atspindi trys etapai:

mintis apie savižudybę,

ketinimas nusižudyti,

bandymas nusižudyti (šiame etape galutinai apsisprendžiama, rodomi ženklai apie savižudybę aplinkiniams).

DVASINĖ BŪSENA

Minčių, idėjų stadijoje žmogus tik pagalvoja apie savižudybę, nori užsimiršti, pabėgti nuo rūpesčių ir skausmo. Daugeliui žmonių nors kartą gyvenime ateina tokia mintis. Tačiau savižudybė dar neplanuojama. Norima nebūti, numirti, bet nusižudyti atrodo neįmanoma. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn. Nekantraujama pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo. Suteikus paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja.

Ketinimų stadijoje žmogus ne tik trokšta mirti, bet ir pradeda siekti mirties. Jis norėtų rasti ir kitų būdų, kurie sumažintų jo kančias, bet negali, jo mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti, riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti, surasti kokią nors kitą išeitį iš padėties. Jo mąstymas radikalus, ekstremistiškas. Savižudybė pradeda atrodyti kaip vienintelė išeitis. Grėsmė gyvybei čia jau daug didesnė. Pradedama galvoti apie nusižudymo būdus, apmąstomos konkrečios detalės.

Veiksmų etapas yra paskutinis. Jis prasideda apsisprendus, kad mirtis yra geriausia išeitis. Tada gali net pagerėti nuotaika, nes žmogus pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape stebimi atsisveikinimo gestai – skolų, dovanų, laiškų grąžinimas, ypatingos atsisveikinimo frazės. Įvykdomas konkretus savižudybės veiksmas.

Šių savižudybių tendencijų vyksmas nėra negrįžtamas: ne kiekvienas, galvojantis apie savižudybę, ketina tai daryti, ne kiekvienas ketinantis, mėgina nusižudyti, ne kiekvienas, kuris mėgina nusižudyti, miršta. Dauguma savižudžių išsako savo mintis ir ketinimus arba kaip nors kitaip išreiškia savo norą mirti, nereikalingumo jausmą ir pan. Visa tai yra pagalbos prašymo ženklai, kurių jokiu būdu nereikia ignoruoti. Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame pasaulyje esti beveik vienodos.

Jausmai Mintys
Liūdesys, prislėgta nuotaika Nenoriu gyventi
Vienatvė Nieko nepakeisiu
Bejėgiškumas Nebegaliu ištverti
Neviltis Esu nevykėlis ir našta
Nereikalingumas Kitiems bus geriau be manęs

Savižudybės procesą bet kuriuo momentu galima sustabdyti ir vidiniais, ir išoriniais veiksniais. Aplinkiniai gali padėti, laiku ir teisingai įvertinę gresiančio pavojaus ženklus. Žmonės būna linkę į savižudybę tik tam tikru gyvenimo momentu, tai asmenybės sutrikimo rezultatas, o ne blaivus apsisprendimas.

APIE GRESIANTĮ SAVIŽUDYBĖS PAVOJŲ GALIMA ĮTARTI, JEI ŽMOGUS

  • kalba arba juokauja apie savižudybę;
  • perdėtai domisi mirties ar savižudybės temomis;
  • rodo atsisveikinimo ženklus (pvz.: grąžina gautas dovanas, skolintus daiktus ir pan.);
  • staiga susidomi testamentais ir gyvybės draudimais;
  • ima be saiko gerti alkoholį arba vartoti narkotikus;
  • staiga pasikeičia, pradeda kitaip elgtis savo aplinkoje, nepagrįstai rizikuoja;
  • nabegali susikaupti, pasidaro dirglus ir agresyvus;
  • netenka intereso įprastinei veiklai;
  • atitolsta nuo draugų ir šeimos;
  • atsiranda ryškūs nuotaikos svyravimai, netikėti emocijų protrūkiai, depresiškumas;
  • sutrinka miegas, apetitas;
  • žmogus neigiamai vertina save.

KĄ DARYTI, JEIGU NUJAUČIATE, KAD JUMS ARTIMAS ASMUO KETINA NUSIŽUDYTI?

  • Patikėkite. Pripažinkite, kad jūsų artimajam gali grėsti pavojus. Žiūrėkite į tai rimtai. Neatmeskite tos galimybės vien todėl, kad manote, jog jis / ji tikrai to nepadarys.
  • Pasitikslinkite. Gali būti naudinga pasišnekėti su kitu žmogumi (pvz.:draugu, šeimos nariais) ir pasitikslinti, ar jam irgi taip atrodo. Galite tiesiai paklausti ir paties žmogaus, kurį įtariate galvojant apie savižudybę, ir paaiškinti iš kokių užuominų apie tai sprendžiate. Dažnai į savižudybę linkusiems asmenims labai palengvėja, kai atsiranda su kuo pasikalbėti. Nebijokite, kad pakišite jam tokią mintį, jei pasikalbėsite.
  • Būkite ramūs. Panika tik padidins asmens nerimą, prarasite galimybę veikti.
  • Išklausykite. Negailėkite laiko išklausyti asmenį. Paskatinkite jį išsakyti savo jausmus ir mintis. Neteiskite jo už tai, ką sako. Neteisingai nežadėkite, kad viskas greit susitvarkys. Nesileiskite priverčiami pasižadėti, kad niekam nesakysite.
  • Parodykite rūpestį. Įtikinkite asmenį, kad jį supratote ir tikrai juo rūpinatės. Parodykite, kad esate neabejingi ir tikrai norite padėti.
  • Ieškokite pagalbos. Ieškokite profesionalios pagalbos, jei asmuo pagalbos atsisako, imkitės padėti patys. Pasikonsultuokite su specialistais. Jei savižudybės rizika didelė, nepalikite asmens vieno. Nusiveskite jį su savim ten, kur galima sulaukti pagalbos. Jei savižudybės aktas jau pradėtas, nedelsdami iškviesti greitąją ir policiją. Jei asmuo ėmėsi savo gyvybei pavojingų veiksmų, vėliau ką nors daryti gali būti vėlu.

PAGALBA ASMENIUI GALVOJANČIAM APIE SAVIŽUDYBĘ

Kaip užmegzti kontaktą su asmeniu, galvojančiu apie savižudybę

Labai dažnai, kai žmogus sakosi pavargęs nuo gyveninio, nematąs prasmės toliau gyventi, į tai arba numojama ranka, arba papasakojama apie kitus žmones, kuriems buvo dar blogiau. Nei viena, nei kita tokiam žmogui nepadės. Pirmas kontaktas su savižudžiu yra labai svarbus.

 

Pirmiausia būtina rasti tinkamą vietą ramiam pokalbiui

  • 1Skirti tam pakankamai laiko. Savižudis paprastai tik per ilgesnį laiką „išsikrauna“, tad reikia būti psichologiškai pasirengusiam suteikti jam tokią galimybę.
  • 2Svarbiausia yra jį išklausyti. Ištiesti ranką ir išklausyti savaime yra didelis žingsnis mažinant savižudžio neviltį.
Tikslas – nutiesti lieptą per nepasitikėjimo, nusivylimo ir beviltiškumo bedugnę ir suteikti žmogui viltį, kad pasidarys geriau.

Kaip bendrauti

  • Klausytis įdėmiai ir ramiai
  • Stengtis suprasti žmogaus jausmus (įsijausti)
  • Be žodžių rodyti supratimą ir pagarbą
  • Gerbti žmogaus nuomonę ir vertybes
  • Kalbėti atvirai, neapsimestinai
  • Parodyti atidumą, rūpestį ir nuoširdumą
  • Sutelkti dėmesį į žmogaus jausmus.

Ko nedaryti

  • NEnutraukinėti per dažnai
  • NEsibaisėti ir nesikarščiuoti
  • NEparodyti, kad esi užsiėmęs
  • NEsidėti globėju;
  • Nesakyti įkyrių ar neaiškių pastabų;
  • NEužduoti sunkių klausinių.
Ramus, atviras, atsargus, palankus ir nesmerkiantis kalbėjimo būdas palengvina bendravimą. Išklausyk nuoširdžiai ir šiltai, elkis pagarbiai, įsijausk, domėkis ir pasitikėk.

Kaip atpažinti žmogų, ketinantį nusižudyti

  • Neseniai patirta netektis
  • Asmenybės pasikeitimas – pesimizmas, depresija arba apatija
  • Žmonių vengimas, nesugebėjimas palaikyti ryšių su šeima ir draugais
  • Neapykanta sau, kaltės, savęs menkinimo, gėdos jausmas
  • Vienišumas, bejėgiškumas, neviltis
  • Prasta sveikata
  • Nerimas arba panika
  • Valgymo arba miego įpročių pasikeitimas
  • Suicidiniai bandymai praeityje
  • Savižudybė giminės istorijoje (genealogijoje)
  • Staigus noras sutvarkyti asmeninius reikalus, parašyti testamentą
  • Rašteliai apie savižudybę
  • Pakartotinės užuominos apie mirtį
  • Alkoholizmas
Kaip įvertinti savižudybės riziką

Įtariant suicidinio elgesio galimybę, reikia įvertinti šiuos veiksnius:

  • dabartinė psichikos būklė ir mintys apie mirtį bei savižudybę;
  • savižudybės planas – kaip žmogus jai pasirengęs ir ar greitai jis tai darys;
  • žmogaus paramos ratas (šeima, draugai ir kt).

Geriausias būdas sužinoti, ar žmogus ketina nusižudyti – tai paklausti apie tai j į patį. Priešingai negu įprasta manyti, kalbos apie savižudybę neįdiegia tos minties žmonėms į galvą. Iš tikrųjų jie būna dėkingi ir jaučia palengvėjimą galėdami atvirai kalbėti apie dalykus, kurie juos kamuoja.

Kaip klausti

Klausti žmogų apie jo arba jos sucidines mintis nelengva. Patartina pamažu artėti prie šios temos.

Naudingi šiuo atveju klausimai

  • Ar jums liūdna?
  • Ar jaučiatės niekam nereikalingas (-a)?
  • Ar manote, kad gyventi neverta?
  • Ar manote, kad galėtumėte nusižudyti?

Kada galima klausinėt

  • Kai žmogus pajunta, kad pašnekovas jį supranta
  • Kai žmogus nesivaržo kalbėti apie savo jausmus
  • Kai žmogus kalba apie neigiamus dalykus (vienišumą, bejėgiškumą ir pan.).

Kokie turėtų būti klausimai

  • 1Išsiaiškinti, ar žmogus turi konkretų savižudybės planą:
  • Ar turite paruošęs planą baigti gyvenimą?
  • Ar įsivaizduojate, kaip tai padarytumėte?
  • 2Išsiaiškinti, ar žmogus numatęs priemonę (būdą) nusižudyti:
  • Ar turite tablečių, įrankį, nuodų ar kitokią priemonę?
  • Ar galite ta priemone bet kada lengvai pasinaudoti?
  • 3Išsiaiškinti, ar žmogus numatė laiką:
  • Ar jau nusprendėte, kada baigti savo gyvenimą?
  • Kada planuojate tai padaryti?

Visus šiuos klausimus reikia pateikti dėmesingai, su rūpesčiu ir užuojauta.

Šiuo atveju tinkamiausi veiksmai būtų tokie

  • Pasiūlykite emocinę pagalbą, išanalizuokite žmogaus jausmus, akcentuokite jo teigiamas galimybes.
  • Pasinaudokite jo dvejonėmis: sutelkę į jas dėmesį, pamažu stiprinkite žmogaus norą gyventi.
  • Išanalizuokite suicido alternatyvas: aptarkite visas įmanomas jo galimybes, net jei jos nežadėtų idealaus sprendimo, bet žmogus galbūt susidomės bent viena iš jų.
  • Išgaukite iš žmogaus pažadą nesižudyti prieš tai nepasikalbėjus su sveikatos priežiūros darbuotojais arba įkalbėkite atidėti šį veiksmą iki tam tikro laiko.
  • Pasiųskite šį asmenį pas psichiatrą, užregistruokite jo apsilankymą kuo anksčiau.
  • Susisiekite su jo šeima, draugais ir bendradarbiais, pasitelkite juos į pagalbą.
Didelė rizika – žmogus yra parengęs konkretų planą, turi priemonių jam realizuoti ir ketina veikti nedelsdamas.

Jūsų veiksmai

  • Būkite su tuo žmogumi, nepalikite jo vieno.
  • Atsargiai ir švelniai kalbėkite su juo, pašalinkite tabletes, peilį, ginklą, nuodus ir pan., t. y. atitolinkite savižudybės priemonę.
  • Stenkitės tartis su juo, atrasti bendrą kalbą.
  • Tuoj pat susisiekite su psichologu, psichiatru arba kitu gydytoju.
Praneškite šeimai ir užsitikrinkite jos paramą.

Pagalbos šaltiniai

Įprastiniai pagalbos šaltiniai yra šie:

  • Šeima
  • Draugai
  • Bendradarbiai
  • Dvasininkai
  • Psichologai

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PROFESIONALAI, KADA Į JUOS KREIPTIS

  • Pabandykite gauti žmogaus sutikimą priimti minėtų šaltinių pagalbą, o po to užmegzkite ryšį su jais.
  • Jei tokio sutikimo negaunate, pabandykite surasti šiam žmogui ypač palankų asmenį.
  • Pasikalbėkite su žmogumu iš anksto ir paaiškinkite, kodėl kartais lengviau šnekėtis su svetimu negu su artimu žmogumi, kad nepasijustum atstumtas ar įskaudintas.
  • Kalbėdami su pasitelktais pagalbon asmenimis nekaltinkite jų ir neverskite pasijusti kaltiems.
  • Užsitikrinkite jų paramą imantis reikalingų veiksmų.
  • Atsižvelkite ir į pagalbininkų interesus.
Jautrumas, sumanumas, gebėjimas pasirūpinti kitu žmogumi, įsitikinimas, kad gyvybę verta saugoti – tai pagrindiniai resursai, kuriais remdamasis psichologas gali padėti išvengti savižudybės.

MITAI IR TIESOS APIE SAVIŽUDYBES

Pasakojimai apie savižudybes pilni visokių įdomybių. Štai keletas mitų ir tikrovės faktų apie savižudybes:

Mitas: Tie, kurie kalba apie savižudybes, nesižudo.
Tikrovė: Iš 10 nusižudžiusiųjų 8 siunčia nedviprasmiškus išankstinius žodinius perspėjimus apie savo ketinimus.
Mitas: Dažniausiai savižudybė būna netikra.
Tikrovė: Daugeliu tyrimų įrodyta, kad savižudžiai ne kartą perspėja aplinkinius apie ketinimus nusižudyti. Tačiau tai nereiškia, kad visi savižudžiai visada apie tai užsimena.
Mitas: Savižudžiai ištikrųjų nori mirti.
Tikrovė: Dauguma savižudžių nebūna apsisprendę, ar jie nori gyventi, ar mirti.   Kartais bandymas žudytis yra lyg mirties loterija, savižudžiai tiesiog palieka viską spręsti kitiems – gal bus išgelbėti,o gal ne.
Mitas: Jei jau žmogus linkęs žudytis, tai toks jau ir liks.
Tikrovė: Tie, kurie nori žudytis, taip jaučias tik tam tikrą laiką. Kitaip sakant, beveik visada žmogus tik laikinai nori žudytis.
Mitas: Pagerėjimas po suicidinės krizės reiškia, kad savižudybės rizikos nėra.
Tikrovė: Dažniausiai žmonės nusižudo per tris pirmuosius mėnesius nuo „pagerėjimo“ pradžios – tada, tai įgauna jėgų savo niūrioms mintims ir jausmams įvykdyti.
Mitas: Žudosi tik turtingi ar, atvirkščiai, tik vargšai.
Tikrovė: Savižudybė nėra nei išskirtinai turtingųjų, nei vargšų liga. Ji labai „demokratiška“ ir proporcingai paplitusi visuose socialiniuose sluoksniuose.
Mitas: Savižudybė paveldima.
Tikrovė: Dažniausiai nebūna į savižudybę linkusių šeimų. Tai individualus dalykas, tačiau gali būti ir išmoktas elgesys, ypač iš tėvų. Bet net jei kieno nors abu ar vienas iš tėvų nusižudė, tai dar nereiškia savižudybės paveldimumo.
Mitas: Visi savižudžiai – psichiniai ligoniai, o savižudybė – visada psichotiško individo veiksmas.
Tikrovė: Šimtų savižudybių atsisveikinimo laiškų tyrimai rodo, kad nors be galo nelaimingas žmogus, jis visai nebūtinai yra psichinis ligonis.

Nesvarbu, kad tampame bejėgiai – svarbu, kad jau pačiu gyvybės išsaugojimu išreiškiame savo galybę prieš tai, kas bloga, neteisinga, nežmoniška, apgaulinga… privalome kovoti gyvendami. O jei parklupome – ne savižudybei nusilenkime, bet gyvybės duota galia atsigręžkime į pozityvų gyvenimą, ir tai bus nemažesnis laimėjimas.