+370 652 59798 info@hgs.lt

PYKTIS – PRASTAS PALYDOVAS

PYKTIS – PRASTAS PALYDOVAS

PYKTIS – PRASTAS PALYDOVAS

Rasa AUKŠTINAITYTĖ

Pykčio emocijos prigimtis priklauso gyvūnų pasauliui, kurio atstovai pavojaus akivaizdoje atsiduria ties pasirinkimu – bėgti ar kovoti. Įskaudinti, įžeisti žmonės elgiasi panašiai. Tačiau kai kurie yra tokie jautrūs, kad nepavojingas situacijas suvokia kaip puolimą ir reaguoja labai aštriai, net agresyviai.

Stiprus ego – greitas pyktis

Stipresni ar švelnesni įsiūčio protrūkiai pasitaiko visiems – nuo impulsyvių, linkusių naudoti jėgą ir nesugebančių savęs sukontroliuoti, iki liguistai nepasitikinčių savimi ir tik labai retai leidžiančių sau „tokį nesusivaldymą“.

Padidėjęs jautrumas pavojams būdingas žmonėms su stipriu ego. Juos valdo itin stipri baimė pralaimėti, parodyti žemą savivertę, silpnumą, pripažinti kito asmens pranašumą. Tačiau greitai įžvelgiantys pavojus jie nėra įvaldę nei vidinių kontrolės mechanizmų (paprastesnio požiūrio į gyvenimą, savęs valdymo), nei išorinių priimtinų būdų pykčiui valdyti, pavyzdžiui, signalizuoti kitam „man nepatinka, kaip tu elgiesi“.

Teisingas kalbėjimas apie savo jausmus tai ne „tu blogas“, o „man nepatinka ši situacija“. Tačiau pikčiurna paprastai nesugeba ramiai reaguoti į menkiausią kito asmens nepritarimą, todėl nepritariantis pašnekovas jam – kaip juodoji dėžė. Jis nesupranta, kodėl tas taip pasielgė arba supranta, bet interpretuoja tai kaip kažką kenksminga, ką reikia nedelsiant palaužti ir sunaikinti.

Dažnas pyktis maitina depresiją

Ramioje būsenoje visos organizmo sistemos funkcionuoja ramiai. Atsiradus išoriniams nestipriems dirgikliams organizmas šiek tiek mobilizuojasi, tačiau įsijungia vidiniai resursai ir viskas išlieka normos ribose. Bet štai iškyla situacija, suvokiama kaip grėsminga, ir psichika akimirksniu įsitempia – išsiskiria adrenalinas, padažnėja širdies plakimas, veidą užlieja raudonis. Jei žmogus nėra išugdęs civilizuotų pykčio ir savęs kontrolės tokiais momentais būdų, jis pereina į psichologinę, o kartais ir fizinę kovą.

Pyktis – viena ryškiausiai reiškiamų ir atpažįstamų emocijų, per kurią reiškiasi mūsų energetika. Kuo stipresni pykčio protrūkiai, tuo daugiau prarandama energijos. Didelis įniršis gali baigtis pamišimo priepuoliais.

Pyktis lyginamas su vulkanu: žmogus spjaudo pykčio laviną, o ji sugrįžta atgal, lyg žmogus ja mistų ir niekaip negalėtų pasisotinti. Nors kažkurį momentą ego mėgaujasi kerštu, tačiau pykčio metu išliejęs daugiau energijos nei jos gavęs, žmogus galiausia pajunta tuštumos jausmą ir nebejaučia pasitenkinimo. Todėl piktas žmogus nuolat blaškosi tarp depresinių nuotaikų ir susierzinimo.

„Šiaurinė“ ir „pietinė“ kovos taktikos

Įvairios tautos į pyktį reaguoja skirtingai. Pietiečiai pyksta garsiai, demonstratyviai, grėsmingais gestais, o šiauriečiai stengiasi sulaikyti save, nemalonią emociją nustumdami į pasąmonės klodus.

Populiarūs psichologiniai kovos su pykčiu metodai taip pat remiasi „šiaurine“ ir „pietine“ taktikomis. Vieni specialistai sako, kad neigiamas emocijas, taip pat ir pyktį, geriau sulaikyti, neduoti joms laisvės ir tada palaipsniui bandyti suimti save į rankas. Kiti gi pataria išleisti pyktį į paviršių vos tik jis sukyla. Jeigu nėra galimybės susierzinimo socialiai priimtinu būdu išsakyti oponentui, įtampą sumažinti galima kumščiuojant pagalvę ar lovą.

Jeigu rimtai, manau, nei pykčio sulaikymas nei jo išleidimas nėra įtikinami problemų sprendimo būdai. Kad ir kaip slopinamas, anksčiau ar vėliau jis išsiverš kaip koks Džinas iš butelio ir pasireikš nauju įniršio protrūkiu. Juk išoriškai susivaldęs viduje žmogus toliau kunkuliuoja, kaip tiksinti bomba. Tokia politiškai korektiška pykčio valdymo standartizacija neturi nieko bendro su tikrąja pergale prieš pyktį. „Garo išleidimas“ – taip pat klaidingas pasirinkimas. Pykčio neįmanoma „išminuoti“ tėškus puodelį į grindis ar daužant pagalvę. Abu metodai atneš tik trumpalaikį palengvėjimą, o kitą kartą situacija kartosis. Daug veiksmingiau susikurti išsivadavimo nuo pykčio strategiją.

Valdome vulkaną!

  • Pildykite pykčio dienoraštį, į kurį žymėkite viską: kada, kodėl, kaip sureagavote. Nepraleiskite nei vieno savo plykstelėjimo. Stebėkite įprastas reakcijas į pyktį. Taip sužinosite, kokios situacijos dažniausiai išveda jus iš pusiausvyros ir ateityje bus lengviau jų išvengti arba joms pasiruošti.
  • Išliekite pyktį ant lapo, išrašykite viską, kas jus supykdė, suerzino. Baigę lapą suplėšykite ar sudeginkite. Pasijusite ramesni, išsilaisvinę iš pykčio gniaužtų.
  • Jeigu nirštate, o privalote oponentui atsakyti, padarykite 10-15 sekundžių pauzę, per kurią mintyse galite suskaičiuoti iki dešimties arba susitelkti į savo kvėpavimą, o įsitikinę, kad nusiraminote, atsakykite.
  • Atminkite, kad svarbu ne kovoti su pykčiu, kaip neigiama emocija, o naikinti jos priežastis.
  • Mokykitės šalinti raumenų įtampą. Įveikus stereotipinę kūno reakciją į pyktį, bus lengviau susidoroti su vidiniu įtūžiu.
  • Leiskite žmonėms kalbėti! Gal būt situacija ne tokia bloga, kaip jums atrodo. Išklausykite juos! Pyktis, kaip ir kitos neigiamos emocijos, gimsta dešiniajame smegenų pusrutulyje. Įjunkite kairįjį pusrutulį – logikos centrą, ir dešiniojo veikla sulėtės.
3 ilgalaikės savikontrolės ugdymo metodai

Atsipalaidavimas. Patogiai atsisėskite, pasistenkite, kad netrukdytų pašaliniai garsai. Atpalaiduokite raumenis kartodama formulę: „Aš kvėpuoju ramiai. Kūnas atsipalaiduoja. Veidas atsipalaiduoja. Kaklas atsipalaiduoja. Rankos atsipalaiduoja. Kojos atsipalaiduoja“. Įsivaizduokite, kaip pamažu šilumos banga užlieja veidą, kaklą, krūtinę, pilvą ir t.t. Kai atsipalaiduoti išmoksite, pabandykite vizualizuoti vietą, kurioje jums malonu, kur esate ramūs ir laimingi: pliaže, prie kalnų upelio, miško pievelėje.

Pykčio emocijos „ištrynimas“. Kai stipriai supykstate, stebėkite, kur jaučiate didžiausią įtampą. Pasistenkite nukreipti ten visą dėmesį, atlikdami keletą mažyčių tos grupės raumenų judesių. Įsivaizduokite, kaip pamažu „trinate“ negatyvių jausmų piešinį, mažindami jų emocinę jėgą, išleisdami iš jų nuslopintą energiją ir naikindami pyktį.

Scenarijaus perrašymas. Jeigu pastebėjote, kad savikontrolę prarasti jus priverčia tos pačios pasikartojančios situacijos, pabandykite mintyse kurią nors prikelti ir „prasukite“ jos įvykių epizodus, sukeliančius nemalonias emocijas. Dar ir dar kartą perkratykite viską, kas nepatinka ir priverčia įsitempti. O paskui pabandykite mintyse „perrašyti“ tą epizodą tik jau su teigiamomis detalėmis ir įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, žiūrite linksmą filmą laiminga pabaiga. Atlikite tai keletą kartų, kol tas epizodas nebekels asociacijų su neigiamais jausmais. Pabandykite perkelti naują filmą į gyvenimą. Kai gerai įgusite, tai pavyks automatiškai. Taps vis lengviau pasitikėti savimi, atsikratyti baimių, įtampos ir nepasitenkinimo.