+370 652 59798 info@hgs.lt

SIELVARTAS. GYVENIMAS AMŽIAMS PAŽYMĖTAS SKAUSMINGA NETEKTIMI.

SIELVARTAS. GYVENIMAS AMŽIAMS PAŽYMĖTAS SKAUSMINGA NETEKTIMI.

SIELVARTAS. GYVENIMAS AMŽIAMS PAŽYMĖTAS SKAUSMINGA NETEKTIMI.

Nijolė JAKUBAITIENĖ

Tikroji tvirtybė yra atvirai rodyti jausmus, sakyti ir daryti tai, ką jauti.

Sielvartas veikia emocijas, sielą ir protą. Sielą sieju nesusijusią su jokiais religiniais principais, bet kaip intuityviąją žmogiškosios esybės dalį. Mylimo žmogaus praradimas – sukrečiantis įvykis kiekvienam, su juo susijusiam. Žmonės tokioje situacijoje tam tikrą laikotarpį jaučiasi priblokšti, kaip paraližuoti su nuolat ar kartkartėmis užeinančiu sąstingiu. Tai atsitinka, kai mes netikėtai gauname žinią apie mylimo žmogaus mirtį. Gavus žinią apie ištiktą mus fizinę nelaimę, mūsų kūnas pradeda gaminti cheminę medžiagą, kuri veikia kaip anestetikas. Kūnas gali net mus priversti netekti sąmonės, kad apsaugotų nuo nepakeliamo skausmo. Psichologinis mechanizmas, tokioje situacijoje, išjungia mūsų jausmus. Tokio laikotarpio trukmė labai individuali ir nenuspėjama. Sielvarto mechanizmas leidžia mūsų smegenims, širdžiai ir sielai susitaikyti ir priimti mirties faktą. Sielvarto mechanizmo tikslas, atitraukti mus nuo kasdienės veiklos, kad galėtume pasinerti į skausmą, o ne atsiriboti nuo jo. Toks sielvarto įveikimo mechanizmas yra visiems, ir suaugusiems ir vaikams. Tik vaikams yra blogiau, nes jie neturi jokio atramos taško, jokių priemonių, įgūdžių ir patirties reikšti jausmus ir apie juos kalbėti.  Jie teturi didžiulės emocinės energijos užtaisą, labiau atviresni, turi normalią ir natūralią reakciją į mamos, tėčio, sesers, senelio mirtį. Dažniausiai girdime patarimus: ,,tai, ko netekai, pakeisk kuo nors kitu, sielvartauti reikia vienam, būk tvirta dėl vaikų, būk tvirtas dėl kitų, imkis veiklos,,. Lyg tai karštligiška veikla iki išsekimo galėtų numalšinti širdį veriantį skausmą. Pasinėrus į veiksmus, prabėga dienos, savaitės ir mėnesiai. Per dieną jūs galite suktis kaip suktukai, bet kai sustojate ir atsigulate į lovą, sielvartas nepasitraukia, jūs juntate skausmą, tokį patį, kaip vakar ir užvakar. Vaikai stebi ir mėgdžioja suaugusius, užsidaro kambaryje ir tyli, be perstojo tvarkosi kambarius ar užsiima kitokia veikla. Veikla ir vaikams ir suaugusiems neduoda kokių nors labiau teigiamų rezultatų. Sekinanti veikla sukuria iliuziją, kad susitvarkėte su neužbaigtomis emocijomis, susijusiomis su netektimi. Bet tai labai toli nuo tiesos. Jūs paprasčiausiai užgniaužėte jausmus. Suaugę gali būti kurį laiką mažiau darbingi, vaikai gali prarasti norą mokytis, kai kurį laiko tarpą mokykla vaikams yra nesvarbi. Grįžimą prie įprasto ritmo lemia daugybė veiksnių. Jeigu vaikas nuolat pasakoja tą patį įvykį, tai reiškia, kad vis dar nebuvo išgirsti jo jausmai, kad jis nesijaučia išklausytas. Vaikas vis iš naujo pasakoja, ką jaučia ir ką galvoja, tikėdamasis, kad suaugusieji jį vis dėlto išgirs. Nepavykus išsakyti patirtų emocijų, jie užgniaužia savo jausmus, o tai reiškia, kad ateityje greičiausiai turės elgsenos problemų, tada bus susitelkiama į vaiko elgesį ir klaidingai laikoma drausmės problema. Situacijos susijusios su išgyvenimais priklauso emocijų sričiai ir kaip nebūtų liūdna, vaiko elgsenos sutrikimo tikroji priežastis, dažniausiai neįžvelgiama, būna patirtas sielvartas. Sielvarto sunkumas priklauso nuo to, kokią reikšmę vaikui turėjo mirusysis ir kaip įvyko netektis. Skausmingesnės yra tos netektys, kai su mirusiuoju sieja daug stiprių jausmų. Pasidavimo, arba jausmų proveržio fazėje išgyvenama jausmų ir emocijų sumaištis. Tuo metu patiriama daug stiprių, sudėtingų, neretai ir prieštaringų jausmų. Šalia skausmo ir gailesčio juntamas pyktis. Stiprėja nevilties, bejėgiškumo jausmas, mažėja pasitikėjimas savo jėgomis, atrodo, kad skausminga padėtis ir išgyvenimai niekada nesibaigs. Šiuo laikotarpiu vaikui yra itin sunku. Dėl stiprių jausmų antplūdžio ši fazė labai sunkiai pakeliama. Be galo svarbu atpažinti ir pastebėti šią fazę, nes laiku nesuteikus pagalbos krizė gali likti neįveikta, o vaiko išgyvenimai peraugti į somatinius ir emocinius sutrikimus, gali sutrikti jo psichosocialinė ir asmenybės raida. Komplikuotas sielvartas gali trukti net visą gyvenimą. Kiekvieno vaiko reakcija į netektį yra individuali. Skirtingai nei suaugę, vaikai nesugeba ilgai verkti, gedėti. Dažna gedėjimo ir geros nuotaikos kaita. Kartais atrodo, kad mažas vaikas savyje slopina netekties išgyvenimą arba iki galo nesuvokia netekties. Bet tai nėra būdinga visiems. Vaikams tai būdinga dėl emocinės brandos stokos. Aštuonių – dvylikos metų amžiaus tarpsnyje vaiko supratimas apie mirtį beveik atitinka suaugusiojo supratimą, nors gali būti sunku suvokti abstrakčias sąvokas.Ima giliau suvokti mirties negrįžtamumą ir tai, kad patys taip pat kada nors numirs. Supranta, kad mirtis yra galutinė, universali ir neišvengiama gyvenimo dalis. Tai suvokę gali tapti baimingi ir jaustis nesaugūs, kadangi labiau suvokia savo pačių būsimos mirties galimybę. Jų autonomiškumo poreikis gali konfliktuoti su artumo bei šilumos poreikiais, tai gali pasireikšti abejingumu, neprisirišimo demonstravimu, kalbant apie mirusįjį. Išlieka noras sužinoti visas detales, gali uždavinėti labai specifinius klausimus. Paprastai keletą savaičių po mirties vaikas gali neigti mirties faktą, tačiau ilgalaikis, užsitęsęs neigimas bei liūdesio vengimas gali sukelti kitų problemų. Jei miręs asmuo buvo svarbus vaiko gyvenime, jo netekus pyktis yra natūrali reakcija. Vaikas pyktį gali išreikšti žaisdamas agresyvius žaidimus, piešdamas, jį gali kamuoti naktiniai košmarai. Kartais pyktis gali būti nukreiptas į kitus šeimos narius. Mažesni vaikai tiki, kad jie yra visko, kas atsitinka, priežastis. Jie gali prasimanyti, kad artimasis mirė, nes jie kažkada to „norėjo“. Vaikai jaučia kaltę, tarsi tas „noras išsipildė“. Sielvarto metu sutrikdomos ne viena, o keletas vaiko funkcionavimo sričių – sutrinka vaiko elgesys, psichikos ir fizinė sveikata, keičiasi vaiko bendravimas, sutrinka jo socialinė adaptacija. Kad vaikas išgyvena didelius sunkumus gali rodyti tokie požymiai:

  • Nuotaikų pokyčiai ir svyravimai, netikėtos ir dažniausiai neatitinkančios situacijos reakcijos (visada buvęs linksmas vaikas tampa niūrus ar piktas, arba atvirkščiai, juokiasi, kai nėra ko, arba susierzina kitiems juokaujant).
  • Problemos mokykloje (dėmesio nesukaupimas pamokų metu, išsiblaškymas, gali sumažėti mokymosi motyvacija ar dėl paveiktų pažintinių gebėjimų sunkiau įsisavinti mokomąją medžiagą, atsiranda nepasitikėjimas savimi, pesimistinis savęs vertinimas).
  • Gali atsirasti elgesio pokyčių (ramus vaikas tampa judriu, agresyviu, ir atvirkščiai – aktyvus gali pasidaryti pasyviu, uždaru, nekalbiu, draugiškas vaikas gali pradėti elgtis įžūliai, mušasi, atsiriboja nuo draugų, vengia bendrauti, kramto nagus).
  • Baimė pasilikti vienam.
  • Pasikeitę interesai ir įpročiai (nustoja domėtis bet kuo arba nebesidomi tuo, kuo domėjosi anksčiau, tvarkingas ir rūpestingas tampa apsileidęs).
  • Gali atsirasti miego ir apetito sutrikimų, fizinių sveikatos problemų (galvos, pilvo skausmai, virškinimo problemos, imuniteto susilpnėjimas, tikai).
  • Nuolatos mėgdžioja mirusį asmenį, aktyviai reiškia norą būti kartu.
Sielvarto įveikimas priklauso nuo vaiko individualių charakteristikų – vaiko amžiaus, psichologinio atsparumo, problemų įveikimo ir nuo vaiką supančios aplinkos. Kaip vaikui pasiseks išgyventi sielvartą, priklauso ir nuo jo santykių su tėvais, kitais artimaisiais, nuo aplinkinių žmonių galimybių suteikti vaikui pagalbą. Parodykite dėmesį ir rūpestį, toleruokite visus vaiko išgyvenamus jausmus, net jei jie atrodo netinkami (pyktį, kerštą, neapykantą, kaltę, gėdą ir pan.), ir padėkite pačiam vaikui juos priimti („Tai, ką jauti, yra normalu. Dažnai žmonės tai jaučia, kai taip atsitinka.“). Nuraminkite vaiką dėl jo išgyvenamų jausmų ir jų trukmės („Šie jausmai, išgyvenimai nesitęs amžinai“, „Skausmas po truputį mažės.“). Skirkite vaikui tiek laiko, kiek jam reikia. Leiskite vaikui kalbėti apie skaudžius dalykus tiek, kiek jis nori. Leiskite išsiverkti, tačiau neleiskite visiškai pasinerti į sielvartą. Kaip suaugusieji, taip ir vaikai labai skirtingai išgyvena artimojo netektį. Piliulės nenumalšins sielvarto. Jos gali padėti tam tikrais atvejais ir tam tikrą laiką, kai sielvartas visiškai užvaldo. Tačiau paskui vis tiek tenka išgyventi sielvartą savo jėgomis. Ypač stipraus netikėto traumuojančio įvykio sukeltas, ūmus sielvarto išgyvenimas tęsiasi keturias – dvylika savaičių. Svarbu atpažinti krizinius išgyvenimus ir suteikti vaikui reikiamą pagalbą. Laiku ir tinkamai nepadėjus, krizė gali gilėti, užsitęsti ar peraugti į ilgalaikius emocinius sutrikimus.