+370 652 59798 info@hgs.lt

Vaikų netekties išgyvenimai

Vaikų netekties išgyvenimai

Nijolė JAKUBAITIENĖ

Kaip elgtis su vaiku netekties akivaizdoje? Ar įvardyti jam mirties faktą?

Kaip tą padaryti kad vaikas nepatirtų dar daugiau skausmo?

Ar vežtis vaiką į laidotuves, ką su juo kalbėti?

Vaikų kančia netekties metu tokia pat sunki, tragiškai skausminga, kaip ir suaugusiųjų. Netektis vaikus traumuoja labiau nei suaugusiuosius, ypač jei ji staigi ir netikėta. Padėdami vaikui efektyviai susidoroti su netekties keliamais sunkumais, galime užkirsti kelią vėlesnėms jo emocinėms problemoms. Sielvartą vaikai dažnai išreiškia nerimu, prieštaraujančiu ar hiperdinaminiu elgesiu, nes neretai jie neturi galimybės tiesiogiai išreikšti netekties sukeltus jausmus.

Nuo ankstyvos vaikystės tėvai sąmoningai ar ne, ruošia vaikus netektims kaip neišvengiamai gyvenimo realybės daliai, pratindami vaiką miegoti savo lovelėje per naktį, atskiriant jį nuo mamos arba pereinant nuo maitinimo krūtimi prie buteliuko. Kiekviena tokia, anksčiau įprasto, malonaus objekto netektis kelia vaikui daugybę stiprių jausmų, kuriuos išgyvendamas, padedant suaugusiems, vaikas mokosi atkurti savo vidinį saugumo jausmą po netekties. Panašios „pamokos“ vyksta netenkant mylimo žaislo ar naminio gyvūnėlio. Visiškai „pasiruošti“ netekti mylimo žmogaus neįmanoma, tačiau ankstesnė praradimų išgyvenimo patirtis padeda suvokti, išgyventi, susitaikyti, integruoti netekties sukeltas emocijas į vidinį vaiko pasaulį.

Kuo skiriasi mažų vaikų ir suaugusių reakcija?

  • Mažų vaikų įgūdžiai nėra pakankamai išvystyti. Vaikams sunku žodžiais išreikšti jausmus, paprašyti pagalbos. Visa tai liūdina vaikus ir suaugusius. Suaugusieji galėtų pasiūlyti alternatyvius bendravimo būdus mažiesiems: piešimą, lipdymą, įvairius žaidimus.
  • Mažiems vaikams sunku suvokti mirtį; kad miręs artimas žmogus niekada nebus šalia. Iki 6 metų amžiaus vaikai mirtį suvokia kaip laikiną reiškinį. Be to, jie padaro klaidingas išvadas apie mirties priežastis: Pvz., jei artimas žmogus prieš mirtį buvo nuvežtas į ligoninę, tai mirties priežastis būtų – vizitas į ligoninę. Po tokios išvados, vaikas bijos lankytis poliklinikoje, ligoninėje.
  • Esant reikalui, suaugusieji žino į kur, kada būtina kreiptis pagalbos. Maži vaikai nesugebėdami savarankiškai apsisaugoti gali tikėtis pagalbos tik iš suaugusiųjų. Suaugusieji, giliai išgyvendami netektį, gali nebeturėti jėgų rūpintis kitais. Artimieji, šeimos draugai, darželio auklėtoja ar mokytoja, turėtų pastebėti ir suprasti vaiko poreikius ir padėti jam išgyventi netektį.
  • Emocijų kaita. Skirtingai nei suaugę, vaikai nesugeba ilgai verkti, gedėti. Dažna gedėjimo ir geros nuotaikos kaita. Kartais atrodo, kad mažas vaikas savyje slopina netekties išgyvenimą arba iki galo nesuvokia netekties. Bet tai nėra būdinga visiems. Vaikams tai būdinga dėl emocinės brandos stokos.
Vaikų mirties suvokimas

Nepaisant to, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, yra nustatyti bendri mirties suvokimo principai, priklausantys nuo vaiko amžiaus ir psichikos brandos.

Nors kūdikiai dar toli gražu nekalba, tačiau jie reaguoja į šeimos narių išgyvenamus jausmus. Taip pat kūdikių emocinei būklei turi reikšmės, jeigu dingsta jiems reikšmingas žmogus, rūpinęsis kasdieniais jų poreikiais (dažniausiai tai yra mama).

Vyresni kaip 1 metų vaikai iš esmės gali suprasti, kas yra mirtis, matydami kritusį paukštį ar negyvą vabzdį, tačiau paprastai jie nesupranta mirties reikšmės, to, kad kritęs paukštis nieko nebejaučia ar kad niekada nebeprisikels.

Vaikai iki penkių metų amžiaus. Šio amžiaus vaikai nesuvokia, kad mirtis nėra laikina, todėl jie gali jaustis atsakingi už netektį. Vaikai gali nemokėti išreikšti savo jausmus žodžiais arba visai nekalbėti, jų emocinius sunkumus atspindi po netekties išryškėjė miego sutrikimai, nesudėtingos, tačiau užsitęsusios somatinės ligos, reikalaujančios nuolatinio dėmesio, sustiprėjęs prieraišumas prie likusio gyventi tėvo ir savarankiškumo praradimas.Tokio amžiaus vaikai linkę viską suprasti paraidžiui, todėl svarbu vengti jiems aiškinti apie mirtį tokiomis frazėmis, kaip „išėjo“ arba „užmigo“, nes tai gali sukelti nesusipratimų ir painiavos. Vaikai dažnai priešinasi tokioms abstrakčioms sąvokoms kaip „amžinai“, jiems sunku suvokti, kad mirtis yra negrįžtama. Dėl tokio riboto suvokimo gali atrodyti, kad vaikai menkai reaguoja, sužinoję apie mirtį. Kai kurie vaikai tikisi, kad miręs žmogus vėl pasirodys: „Ar mes dabar iškasime senelį?“ Šio amžiaus vaikams gali reikėti daugybės pakartotinių paaiškinimų apie tai, kas įvyko. Jų mąstymas labai egocentriškas. Taip pat jiems būdingas maginis mąstymas, todėl jie gali nuspręsti, kad mirtį sukėlė kažkas, ką jie pasakė ar padarė. Vaikams būdingas fantazavimas, todėl, jeigu jiems niekas nepaaiškins, kas įvyko, gali įsivaizduoti kažką labiau gąsdinančio, nei yra iš tikrųjų.

Penkerių – aštuonerių metų amžiaus vaikai. Šiame amžiuje vaikai jau geba suvokti mirtį kaip negrįžtamą ir galutinį išsiskyrimą, tačiau jie vis dar gali turėti stiprų poreikį išlaikyti ryšį su mirusiuoju, ypač jei tai vienas iš tėvų. Jie dažnai galvoja apie mirusįjį ir gali jaustis jo matomais. Kartais šios amžiaus grupės vaikai kalbasi su mirusiuoju arba jį sapnuoja. Jiems gali būti svarbu turėti mirusiojo daiktų. Dauguma 5 metų amžiaus vaikų suvokia, kad mirę žmonės skiriasi nuo gyvųjų, kad jie nejaučia, negali girdėti, matyti, užuosti ar kalbėti ir kad jiems nereikia valgyti ar gerti. Apie septintuosius metus dauguma vaikų įsisąmonina, kad mirtis yra negrįžtama ir numirti gali kiekvienas. Su tuo susijęs galimas atsiskyrimo nerimas. Jie sugeba tiksliau išreikšti savo mintis ir jausmus, bet gali juos slėpti, o išoriškai atrodyti abejingi. Šio amžiaus vaikai gali labai domėtis su mirtimi susijusiais ritualais ir jais žavėtis. Gali žiūrėti į mirtį kaip į žmogų, kuris ateina „tavęs pasiimti“ arba „pagauna tave“, jei tau nepasisekė. Būtina vaikams suteikti galimybę uždavinėti klausimus ir duoti jiems kuo daugiau informacijos: tiek, kiek tik jie sugeba suprasti.

Pavojaus ženklai
Pavojaus ženklai rodantys, kad vaikui kyla sunkumų priimti netektį ir su ja susigyventi – nedėmesingumas, išsiblaškymas mokyklinėje veikloje, pasikartojantys žaidimai, elgesio problemos.

Aštuonių – dvylikos metų amžiaus vaikai. Šiame amžiaus tarpsnyje vaiko supratimas apie mirtį beveik atitinka suaugusiojo supratimą, nors gali būti sunku suvokti abstrakčias sąvokas.Ima giliau suvokti mirties negrįžtamumą ir tai, kad patys taip pat kada nors numirs. Supranta, kad mirtis yra galutinė, universali ir neišvengiama gyvenimo dalis. Tai suvokę gali tapti baimingi ir jaustis nesaugūs, kadangi labiau suvokia savo pačių būsimos mirties galimybę.

Jų autonomiškumo poreikis gali konfliktuoti su artumo bei šilumos poreikiais, tai gali pasireikšti abejingumu, neprisirišimo demonstravimu, kalbant apie mirusįjį. Į netektį reaguoja labiau individualiai. Išlieka noras sužinoti visas detales, gali uždavinėti labai specifinius klausimus.

Pavojaus ženklai

Šio amžiaus tarpsnio vaikams pavojaus ženklais galima laikyti depresiškumą, sumažėjusį domėjimąsi mokykla ir kitais anksčiau buvusiais svarbiais dalykais.

Paaugliai. Gedėjimą gali papildyti paauglystei būdingos kovos, kai paaugliui sunku paprašyti pagalbos ir norisi parodyti pasauliui, kad jis yra nepriklausomas. Paugliai dažnai turi savo pačių tikėjimą, stipriai įsitvirtinusius vaizdus apie mirtį ir gali abejoti aplinkinių tikėjimu bei paaiškinimais. Susidūrimas su mirtimi sustiprina jų nerimą dėl ateities, todėl paaugliai gali pradėti mąstyti apie gyvenimo prasmę ir pasinerti į depresiją. Gali smulkmeniškai kalbėti apie mirtį, bet retai su artimiausiais šeimos nariais. Žinojimą apie savo pačių ir artimų žmonių mirtingumą gali bandyti įveikti rizikingai elgdamiesi.

Jiems būtina žinoti, kad jums jie vis dar rūpi, nors patys taip pat gedite.

Kaip gedi vaikai? Vaikai gedi panašiai kaip suaugusieji. Gedėjimo metu kyla stiprūs jausmai, kuriuos vaikai gali išreikšti skirtingai. Svarbu žinoti vaikų reakcijas bei galimus pavojaus ženklus, kai vaikui pagalba yra būtina.

Neigimas. Paprastai keletą savaičių po mirties vaikas gali neigti mirties faktą, tačiau ilgalaikis, užsitęsęs neigimas bei liūdesio vengimas gali sukelti kitų problemų.

Vaikas, kuris bijo dalyvauti laidotuvėse, neturėtų būti verčiamas, tačiau rekomenduojamas nors neilgas dalyvavimas kokioje nors atsisveikinimo ceremonijos dalyje – maldoje, žvakės uždegime ar panašiai.

Liūdesys ir gedulas. Kai vaikas suvokia mirties faktą, jis aktyviai liūdi ir gedi.

Svarbu, kad jis žinotų, jog jausmus galima rodyti.

Pyktis. Miręs asmuo buvo svarbus vaiko gyvenime, ir pyktis yra natūrali reakcija jo netekus. Vaikas pyktį gali išreikšti žaisdamas agresyvius žaidimus, piešdamas, jį gali kamuoti naktiniai košmarai. Kartais pyktis gali būti nukreiptas į kitus šeimos narius.

Kaltė. Mažesni vaikai tiki, kad jie yra visko, kas atsitinka, priežastis. Jie gali prasimanyti, kad artimasis mirė, nes jie kažkada to „norėjo“. Vaikai jaučia kaltę, tarsi tas „noras išsipildė“.

Kaip tėvai gali padėti savo vaikui ?

  • Įvertinkite, kaip kiekvienas šeimos narys įveikia netektį.
  • Sekite ir valdykite savo reakciją į vykstančius įvykius. Stebint suaugusius, kurie vaidina svarbų vaidmenį vaiko gyvenime, vaikui būdinga sukurti savito elgesio modelį. Todėl tėvams reikėtų išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir, kiek tai įmanoma, perteikti tai vaikui.
  • Kalbėkite su vaiku jam suprantama kalba. Informaciją vaikui pateikite suprantamai (pagal jo amžių, išsivystymo laipsnį). Informacijos perteklius gali sukelti sąmyšį, išprovokuoti naujas baimes, nesaugumo pojūtį. Iš dalies, papildoma informacija gali padėti vaikui teisingai suprasti vykstančius įvykius. Skatinkite vaiką kalbėti, bet neverskite, jei jis to nenori. Bet kuriuo atveju nepasakokite vaikui nepagrįstos, neteisingos ir nepatikrintos informacijos.
  • Tiesus paaiškinimas, kas atsitiko. Vaikai skirtingai galvoja apie mirtį, tai priklauso nuo jų amžiaus. Dažniausiai reikia tėvų pagalbos, konkrečiai ir paprastai paaiškinant tiesą apie mirtį. Mažiems vaikams paprastai pakanka paaiškinimo, kad mirtis reiškia, jog ausys negirdi, akys nemato, oda nejaučia, nosis neužuodžia, širdis nebeplaka.
  • Patartina vengti klaidinančių sakinių, tokių kaip: „močiutė miega“, „senelis išėjo į dangų“, „mes netekome tėčio“. Vienam vaikui gali pakakti paprasto paaiškinimo, bet kitam gali kilti gausybė nerimastingų klausimų. Neslėpkite nuo vaiko tiesos apie mirtį, nes tai gali būti naudinga patirtis. Čia specialistas galėtų padėti paaiškindamas, kas nutinka, kai „širdžiai per sunku plakti“ arba „kas yra infarktas“.
  • Jei tėvams tai padaryti savarankiškai sunku, galima aptarti problemą su artimaisiais, tik po to kalbėtis su vaiku.
  • Jei tėvai emociškai nepajėgūs to padaryti, paprašykite pagalbos artimų šeimos draugų, kuriuos pažįsta ir pasitiki vaikas. Jie galėtų atsakyti vaikui į kylančius klausimus ar adekvačiai sureaguoti į jo norus.
  • Leiskite vaikui išreikšti savo mintis ir jausmus apie artimųjų netektį., vaikas gali galvoti, kad, jei būtų buvęs geresnis, senelis nebūtų miręs arba baimintis, kad dėl to gali netekti ir tėvų. Pasidalydamas savo mintimis ir jausmais apie mirtį su tėvais, vaikas gali gauti iš jų nusiraminimą, paaiškinimus, paguodą.
  • Leiskite vaikui dalyvauti laidotuvėse, jei jis to nori. Svarbu prieš tai aiškiai ir rimtai paruošti vaiką, papasakojant, kaip vyksta laidojimas, ir vėliau leisti jam nuspręsti.
  • Apribokite prieigą prie masinės informacijos šaltinių. Pasistenkite apsaugoti vaiką nuo tiesioginių reportažų iš įvykio vietos, nuotraukų peržiūros. Tai labai svarbu mažiems vaikams. Kartais tėvai įsijaučia į dramatiškų įvykių transliaciją per TV ir nepagalvoja, kad tai mato ir vaikai. Tokių vaizdų žiūrėjimas gali tapti naktinių košmarų, neadekvačių minčių priežastimi.
  • Skirkite daugiau laiko vaikui. Tėvų supratimas, užuojauta ir dėmesys padės vaikui išreikšti savo jausmus, mintis, pajausti saugumo pojūtį. Skatinkite vaiką kalbėtis apie jo išgyvenamus jausmus. Kreipkite dėmesį į viską, ką jis pasakos. Paaiškinkite, kad tokie jausmai kaip pyktis, baimė, kaltė yra normali gyvenimiška reakcija į netekties įvykius.
  • Stenkitės laikytis įprastos dienotvarkės, gyvenimo ritmo, įtikinkite vaiką, kad jis yra saugus. Paaiškinkite vaikui, kaip reikės elgtis ateityje, kad būtų lengviau išvengti stresinių situacijų. Tai sustiprins saugumo pojūtį ir galimybę valdyti situaciją. Tėvų gyvenimas įprastu ritmu – puikus pavyzdys vaikui, nereikalaujantis įrodymų bei užtikrinantis vaiko stabilumą bei saugumą.
  • Pastebėkite net mažiausio streso proveržį. Atkreipkite dėmesį, jei vaikas žaidžia žaidimus, kurie nuolat jam primena stresą sukėlusius įvykius, skundžiasi, kad sapnuoja „baisius sapnus“. Panašus elgesys yra normalus po stresinių traumų ir padeda jas suvaldyti. Bet jei praėjus mėnesiui elgesys nesikeičia, vaikas vis labiau skundžiasi, būtina ieškoti profesionalios pagalbos.
  • Ypač dėmesingi ir jautrūs būkite bendraudami su paaugliais, išgyvenančiais streso simptomus. Nelikite abejingi, jei paaugliai pradeda kalbėti apie savižudybę, vartoti narkotikus, blogai miega, praranda apetitą, demonstruoja pykčio protrūkius. Pastebėjus šiuos simptomus, būtina nedelsiant kreiptis į profesionalius specialistus, nes be jų pagalbos tai nepraeis.
  • Perteikite jam savo dvasines vertybes apie gyvenimą ir mirtį.
  • Melskitės su vaiku, jei tai neprieštarauja jūsų religiniams įsitikinimams.
  • Padėkite vaikui rasti būdus simbolizuoti, prisiminti mirusįjį.
  • Atkreipkite dėmesį į vaiko žaidimus, nes jie gali būti vienas geriausių būdų rasti bendrą kalbą.
  • Kiek įmanoma išlaikykite jo kasdienio gyvenimo ritmą.
  • Neprašykite vaiko liautis verkus esą tai „gali ką nors nuliūdinti“.
  • Nereikalaukite iš vaiko viešo raudojimo ar gedėjimo, jei jis to nenori.
  • Nesivaržykite verkti vaiko akivaizdoje. Reikšdamas savo tikruosius jausmus, leidžiate vaikui suprasti, kad jums priimtina ir jo jausmų raiška.
  • Neverskite vaiko tapti jūsų guodėju.

Jūs esate svarbiausias žmogus, palaikantis savo vaiką. Privalote pasitikėti savimi. Bendraukite su artimaisiais, draugais, pasidalinkite savo išgyvenimais, neužsidarykite savyje. Nesigėdinkite ieškoti profesionalios pagalbos, jei manote, kad tai padės, Jums ir Jūsų vaikui.